KELIONĖ Į AUSTRALIJĄ, NUGALĖJUSI SKRYDŽIO BAIMĘ

FB Messenger
Messenger
Vieną dieną man paskambino mūsų Australijos partneris Artūras iš "Open Conexus" ir pranešė žinią, kuri manęs vos neišvertė iš koto.

– Vilma, kviečiu tave į komandiruotę Sidnėjuje !!!

Wauuuu! – pagalvojau aš. Bet šitoje geroje žinioje buvo vienas diiiiidelis diiiidelis minusas….

Taigi, leiskite prisistatyti, esu Vilma Zalanskaitė įmonės „Ismira group" vadovė, ir jau daugiau nei 5 metai sėkmingai vykdau projektą "Studijos Australijoje".

Nepaisant ilgų darbo metų su klientais, man pačiai nei sykio neteko pabuvoti Australijoje. Matyt aš taip norėjau nuvykti į Australiją, kad atėjo ta diena, kai mano svajonė išsipildė, kartu atnešdama ir nuogąstavimus.

Tiesiog aš paniškai bijojau skristi lėktuvu…ne ne… nepagalvokite, kad tai buvo tiesiog nedidelė baimė, kurią skrisdama trumpas distancijas, galėjau įveikti vaistų pagalba, tai buvo reali liga – aerofobija.

Ir štai – mano emocijos, sužinojus apie skrydį.
Beje iki kelionės buvo likę 3 mėnesiai. Nuo tada pradėjau bijoti. Nes man reikės skristi visą parą! What???!!! Visą parą???!!!! Tai ne pora valandų iki Londono! Oh my God!

Įsivaizduojat, parą laiko svarsčiau gal atsisakyti skrydžio.. Bet pagalvojau, kad jeigu atsisakysiu, gailėsiuosi visą gyvenimą.

Tiesiu taikymu nulėkiau pas psichoterapeutą ir paprašiau, kad išrašytų kažką, kas leistų man ramiai skristi 24 val.

Mano tikslas buvo nusiraminti ne tik medikamentų pagalba, norėjau rasti ir kitų variantų. Suradau internete unikalius kursus, kuriuose lėktuvo pilotas iš Rusijos, dirbantis psichologu, gydo aerofobiją ir visą savaitę iki skrydžio praleidau užsiminėdama šia praktika.

Žinot, čia kaip prieš pat svarbų įvykį, kuo arčiau, to labiau pradeda drebėti rankos, bet mano pačios nuostabai, išaušus Tai dienai buvau ne isterijoje, o pusiau rami. Bet dėl viso pikto išgėriau ir tabletėlę.

Skridau su savo įmonės darbuotoja Svetlana, kuri tuo metu dirbo su „Studijosaustralijoje" programa.

Susitarėme, kad į oro uostą atvyksime 40 min. iki registracijos. Aš atvykau laiku, nes iš vakaro buvau užsisakiusi viešbutį šalia oro uosto. Rizikuoti pavėluoti nesinorėjo, nes gyvenu Klaipėdoje. Pagalvojau – maža kas gali nutikti bevažiuojant iš Klaipėdos į Vilnių.

Tai va – stoviu aš oro uoste ir skambinu Svetlanai. Ir nuo to ką išgirstu, man pasišiaušia plaukai. Kitam telefono gale girdžiu panikuojančią Svetą ir jos žodžius : pakliuvau į kamštį ir dar net nepasiekiau OZO gatvės. OMG! Aš suprantu, kad Vilniuje per kamščius atvažiuoti iki oro uosto per 40 min tikimybė nerealiai maža.

„Ką daryti?" – sukosi galvoj. Atbėgau prie registracijos langelio, tikėdamasi kad mane ten nuramins, bet man atsakė, kad jeigu spės iki 8 val. atvažiuoti, tai ok, jei ne, tai viso gero, mes jos neužregistruosime.

Prasidėjo didysis Svetos laukimas ir skambučiai jai kas 2 minutes. Tada atrodė kad aš jai paskambinau gal tik kokius 6 kartus, o vėliau pasirodė, kad jų buvo apie dvidešimt. Ar galite įsivaizduoti žmogų, paniškai bijanti skristi, lyg to būtų maža, gavusį prieš pat skrydį didelę dozę streso?

Ko tik nedariau ir ko tik neprašiau tų vaikinukų ir merginų, kurie registruoja į skrydį :).

Galiausiai sutarėm, kad pradedam registruot Svetą, nors jos ir nėra dar, bet lagamino į skrydi nebepriims. Normalu? Skristi į Australiją dviem savaitėm be lagamino? Bet Thanks God, kol vyko registracija, šviesos greičiu į oro uostą įlėkė visa išraudusi Sveta. Mes viską susitvarkėm per 1 minutę. Tai buvo greičiausia registracija ir lagaminų atidavimas per mano visą gyvenimą.

Skrydis:
Ir vis tik veikia tos mano tabletės. Pirmas skrydis iki Minsko truko vos 30 min. ir buvo labai lengvas. Tačiau Minsko oro uoste teko laukti 4 valandas sekančio reiso iki Abu Dabi. Minsko oro uoste nuobodu. Gerai, kad buvo galima gauti internetą. Internetas, kava ir bandelė padėjo išlaukti tas 4 valandas.
Antrasis skrydis iš Minsko į Abu Dabi tęsėsi 6 val. Lėktuvas visai patogus, tačiau nėra kur pakrauti telefonus ir kompiuterius. Nepamirškit tai. Valgyti duoda skaniai. Skridome su „Etihat airlines".
Paskutinę valandą pilotas pasakė, kad planuojame atskristi 30 min anksčiau. Mes apsidžiaugėme, bet netrukus jis vėl pranešė, kad "sorry", nusileisti anksčiau negalime. Pusę valandos mes sukome ratus aplink Abu Dabi. Taigi galima sakyti, kad 30 minučių praleidau ekskursijoje iš paukščio skrydžio.

Įdomiausias buvo paskutinis skrydis.

Oro uostas Abu Dabyje labai didelis, o štai laiko persėdimui skirta tik 1,5 val. Gerai, kad oro uoste stovi uosto darbuotojai, kurie šaukia žmonėms į kurią pusę bėgti, priklausomai nuo to, į kokią šalį jūsų skrydis. Tai padėjo greičiau susiorientuoti.

Kai pamatėme kiekį žmonių, kuris skirs su mumis viename lėktuve, pirma mintis atėjusi į galvą – kaip lėktuvas pakils su tokiu keleivių skaičiumi? Atrodė kad jų buvo tikrai apie 300.
Atstovėjome mes dalinę imigracijos eilę, kad patektume į lėktuvą ir pirmas įspūdis įlipus – wau! Apšviesti laiptai, kurie vedė į antrą lėktuvo aukštą – verslo klasę. O ten ne tik super sėdimos vietos, bet ir miegamos. O kad žinotumėte, kiek tuo metu man atsirado motyvacijos dirbti, dirbti ir dirbti produktyviai, kad kitą kartą skrisčiau į Australiją verslo klase!

Na, bet tai jau sekanti svajonė.
Lėktuvas taip pat buvo „Etihat airlines" kompanijos. Krėslai pakankamai patogūs, turintys ekranus, filmų pasirinkimas didelis, yra filmų rusų ir anglų kalbomis.
Naujiena man buvo web kamera lėktuvo apačioje ir priekyje, todėl galėjome stebėti kas darosi po kojomis ir priekyje, nes per langus to negalėjome matyti. Vis tik lėktuvas be galo didelis. Trys eilės kėdžių po 3 prie langų ir 4 per vidurį.

Beje ekranėlyje visada buvo galima pažiūrėti, kur yra pasaulio kryptys. Iš pradžių negalėjau suprasti, kam to reikia keleiviams. O pasirodo, čia dėl musulmonų, kad visada žinotų kurioje pusėje yra rytai, tam kad galėtų pasimelsti. Va taip.

Telefonus ir kompiuterius pasikrauti buvo galima prijungus prie ekrano.

Svarbi detalė – šiame lėktuve mums davė „miego paketėlius", kuriuose buvo kiekvienam asmeniškai priklausantis apklotas, pagalvėlė, ausų kamštukai, akių raištis, dantų šepetukas, pasta ir kojinės.

O dabar informacija tiems, kurie LABAI bijo skraidyti. Trečio skrydžio metu aš jau buvau tiek pavargus, kad apie jokias baimes negalėjo būti nei kalbos. Labiausiai norėjau miegoti. Ir jau tada suvokiau, jei bijai skristi, tai skrisk į pasaulio kraštą, kai per dieną reikės persėsti į kelis lėktuvus ir po paros skrydžių baimės tikrai dings.

pamiršau paminėti, kad turėkite su savim lengvus rūbus, kad būtų patogu ir lengva persirengti ir švarius apatinius, nes kelionė tikrai nėra lengva.

Atvykimas:

Kai pagaliau mes atvykome į Sidnėjaus oro uostą, aš nustebau dėl to, kad jame nėra žmonių. Ei, žmonės, kur jūs? Pagalvojau, negi Australijoje tiek mažai keliaujančių žmonių, kad net Vilniaus oro uostas pilnesnis keleivių? Tik vėliau pamačiau kur buvo visi žmonės.

Visi, žinantys šį momentą, iš lėktuvo ne išlipo, o išbėgo, kad kuo greičiau atsistotų į eilę, emigracijos patikrinimui. FIlmuotoje medžiagoje pamatysite kokia tai eilė. Man, nežinančiai įstatymų, pavyko nufilmuoti, o pasirodo tai draudžiama.

Žodžiu, mes eilėje stovėjome gal 2 valandas. Tai bent išbandymas, kai jėgų ir taip jau nėra.

Taigi brangieji, kai atvyksite į Australiją, žinokite, kad dar teks palaukti, kol ją pamatysite.

Apie mano įspūdžius, nuo pat pirmos akimirkos šioje unikalioje šalyje, sužinosite sekančiuose video ir istorijose.

O šoko ir nuostabos buvo tikrai daug :).
DAR TURITE KLAUSIMŲ?
Mielai jums atsakysime
Užduoti klausimą